Vienamatis žmogus

1964-aisiais pasirodęs filosofo Herberto Marcuse’s Vienamatis žmogus tapo parankine to meto kairiųjų knyga. 1968-aisiais radikaliai nusiteikę studentai gatvėse skandavo: „Marxas! Mao! Marcuse!“, o 1969-aisiais konservatyvūs jų oponentai pakorė H. Marcuse’s iškamšą San Diego (JAV) rotušės aikštėje.

Ši knyga – tai skaudi XX a. žmogaus kultūrinės ir socialinės degradacijos, akiračio siaurėjimo ir tapatybės krizės diagnozė. Abipus geležinės uždangos išnyksta prieštaravimo esamai situacijai, jos neigimo ir alternatyvos jai matmuo. Toks įsigalėjęs, visas gyvenimo sritis apimantis vienamatiškumas atskleidžiamas kaip giluminių struktūrinių visuomenės raidos problemų padarinys. Vienamatis žmogus laikomas svarbiausiu H. Marcuse’s kūriniu.

Herbertas Marcuse (1898–1979) – vokiečių kilmės filosofas ir sociologas, Frankfurto mokyklos atstovas. Ši knyga – pirmasis mąstytojo, be kurio neįsivaizduojama XX a. minties raida, veikalas lietuvių kalba. Apibendrinamąjį tekstą apie filosofo gyvenimą ir darbus parašė vertėjas, publicistas Kęstas Kirtiklis.

„Vienamatį mąstymą sistemingai skatina politikos kūrėjai ir su pastaraisiais susiję informaciją masėms tiekiantieji. Jų diskursų universumas yra apgyvendintas save pagrindžiančių hipotezių, kurios, nepaliaujamai ir monopoliškai kartojamos, virsta hipnotizuojančiais apibrėžimais ir įsakymais. Pavyzdžiui, „laisvos“ yra institucijos, veikiančios Laisvojo Pasaulio šalyse (ir tų šalių veikiamos), kitos transcenduojančios laisvės formos pagal apibrėžimą yra arba anarchizmas, arba komunizmas, arba propaganda.“ (Herbert Marcuse)